žioptai

žiõptai sm. pl. (2), žióptai (1) Klm; GŠ301 1. nasrai, žiaunos: Gerklė žuvies vadinas žio•ptai J. Susukdavo šiaudų ščiulkį, įpildavo žibalo, įkišdavo į žióptus [išputusiai karvei] Bt. Tas šuo išsižiojęs, būk tai buvusi ugnis matyties iš jo žióptų Pgr. Šveičia pilnais žioptais Vj. O žióptai jau žióptai, Dieve susimilk! Skr. | Tirpo sakai, iš atsiknojusios žievės karpė žioptus ankstyvas vabalas, dūzgė pakilusi nuo skujos musė M.Katil. 2. Rdn, Nmj menk. lūpos: Storybė abrakų – vyrų žiõptams Krš. Pri stalo atsisėdęs dyža, kad žioptai plyšta, o pri darbo – nėra Šauk. Ot ka nudegiau žióptus – karšti minkštainiai Ar. Duok tokiai į žioptùs, ka apsilaižytų Krš. Gausi į žióptus! Trg. | prk.: Tai kad vienodai merkia ir godžiai geria atstatę iškorėjusius žioptus grumstai ir ražienų birbynės M.Katil.

◊ žiõptų nesukabìnant labai (juoktis): Kai kartą jis visai klasei perskaitė „Kunigo naudą velniai gaudo“ – visi (ir jis pats) juokėsi žioptų nebesukabindami rš.

žioptùs pravérti prabilti: Aštrialiežuviai ir keikūnai prie jo gėdijos praverti žioptus rš.